Lietuvių kalba: kilmė, istorija ir įdomus faktai

Lietuvių kalba - nedidelės lietuvių tautos kalba, kuria šneka daugiau, nei 3 milijonai žmonių. Šiandien tai ir viena iš oficialių kalbų Europos Sąjungoje. Drauge su latvių, mirusiomis prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių ir rytų galindų kalbomis jos priklauso baltų kalbų grupei, indoeuropiečių kalbų šeimai. Dauguma teigia, kad lietuvių kalba yra seniausia. Is dalies tai tiesa. Kai kurie mokslininkai teigia, kad lietuvių kalba skaičiuoja per 5000 metų, tačiau, ji, toli gražu nėra seniausia. Labiausiai lietuvių kalbai tinkantis epitetas - viena iš archajiškiausių , tai yra bėgant laikui mažiausiai pakitusių kalbų. Galime didžiuotis, kad dar ir dabar mūsų vartojama lietuvių kalba yra laikytina archajiškiausia iš indoeuropiečių kalbų šeimos.

Lietuvių kalbos istorija ir kilmė

Teigiama, kad maždaug 4500-2500 pr. Kr. didžiojoje pasaulio dalyje buvo galima susikalbėti indoeuropiečių prokalbe. Bėgant metams indoeuropiečių gentys keliavo, skyrėsi, tad pradėjo formuotis ir atskiros, vieną kalbos šeimą reprezentuojančios kalbų grupės. Taip formavosi pirmoji 18 a. pr. Kr. anatolijos ir kiek vėliau atsiradusios indoiranėnų, graikų, italikų, keltų, germanų, armėnų, tocharų, slavų, baltų, albanų, jau išnykusios ilyrų, frygų, trakų, dakų, senojių makedon kų Kartais slavų ir baltų kalbos dėl kai kurių panašumų jungiamos į bendrą baltų-slavų grupę. Tik mazdaug 14 a. minimos baltų kalbos jau tada laikytos geriausiai išlaikiusiomis daugelį indoeuropiečių prokalbės bruožų.
Baltų kalbomis šnekėta išties dideliame plote į rytus nuo Baltijos jūros. Ilgus tūkstantmečius baltų tauta gyvenusi toli nuo kitų tautų židinių išlaikė savo archajišką kalbos modelį. Apie 10 a. pr. Kr. baltai skilo perpus ir sudarė 2 kalbinius vienetus, vadinamus vakariniu (išlaikiusiu sveiką dvibalsį ei) ir rytiniu (tam tikrais atvejais ei pavertė į ie). Lietuvių kalba išsivystė iš rytų baltų pogrupio ir per amžių mažai kito. Apie 15 a. po Kr. rytų baltų šiaurinėje dalyje buvo jaučiama didelė finų kalbų įtaka Iš rytų baltų šiaurinės dalies ilgainiui susiformavo kuršių, žiemgalių, sėlių ir latgalių (jos palikuonė - dabartinė latvių kalba). Nutolus šiaurinei baltų daliai pietinė kalba kito labai mažai. Iš šios dalies kilo ir lietuvių kalba. Tiesa, kada maždaug susidarė lietuvių kalbai būdinga struktūra pasakyti sunku. Kai kurie tvirtina, kad tai galėjo būti apie 2-3 a.
Manoma, kad labiausiai vartojama kalba iš visų baltų kalbų – lietuvių – kaip atskira kalba, sparčiai vystytis pradėjo 6-7 a. Vėliau susiformavo pagrindinėmis laikomos aukštaičių ir žemaičių tarmės, o dar vėliau, šios tarmės pradėjo skilti į patarmes, šnektas, pašnektes. Nepaisant to, lietuvių kalba laikoma labiausiai indoeuropietišką prokalbę primenančia kalba, daugiausiai išlaikiusia jos archajiškumą.

Kada pirmą kartą buvo paminėta lietuvių kalba rašytiniuose šaltiniuose?

Manoma, kad Lietuvos vardas buvo minimas dar prieš tai, kai baltai skilo į dvi dalis – vakarinę – išlaikiusią dvibalsį ei ir rytinę – kai kuriais atvejais ei keičiančią į ei . Tai patvirtina slaviška Lietuvos vardo su i forma - Lithuania.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos vardas buvo paminėtas kur kas vėliau – 1009 m. Vardo minėjimas Kvedlinburgo vienuolyno Vokietijoje metraštyje sietinas su šv. Brunono Bonifaco žūtimi.
Pirmasis lietuviskas tekstas1503 m. spausdintas Štrasburge išleistos knygos "Tractatus sacerdotalis" paskutiniame puslapyje. Tai buvo ranka užrašytos maldos tekstas dzūkų tarme. Iki šiol nėra aišku, kas šio teksto autorius, tačiau manoma, kad tokių užrašų būta ir daugiau, nors nėra jokių įrodymų.
Kaip žinia, pirmoji spausdinta lietuviška knyga – Martyno Mažvydo "Katekizmas", 1547 m. spausdintas žemaičių tarmės pagrindu. Katekizme buvo pateiktas pirmasis elementorius, o jame - pirmoji lietuvių kalbos abėcėlė ir keli gramatiniai terminai. Būtent po šios lietuviškosios knygos imta sparčiai vystyti literatūrinė lietuvių kalba.
Dar vienas žymesnis mūsų literatūros įvykis – 1818 m. išleista pirmoji lietuvių kalba parašyta poema– Kristojono Donelaičio – „Metai“. Vėliau sekė įvairūs bandymai rašyti nusisekusius arba nelabai, riterių, istorinius romanus. Galima sakyti, kad visos lietuvių literatūros istorijos pats židinys – 19-20 a. Čia radosi stiprūs grožinės literatūros balsai, vėliau pripažinti ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Deja, bet sovietų okupacijos laikotarpiu lietuvių literatūros tradicija buvo suvaržyta, tad didelio augimo 1918-1940 m. pamatyti negalime. Visgi, lietuvių troškimas rašyti buvo kur kas stipresnis, nei priespaudos gniaužtai, tad pogrindyje veikė ne viena lietuviškus leidinius leidžianti spaustuvė, o jų sklaida rūpinosi analogų pasaulyje neturintysia kny. Lietuvai vėl tapus laisvai tautiečių literatūra atsigavo. Stebintina tai, kad nors ir iš literatūros istorijos turėjome sąlyginai išbraukti nemažą laiko tarpą,

Kiek yra žodžių lietuvių kalboje?

Kaip pastebėjote, lietuvių kalba vystėsi ne vieną tūkstantmetį. Visą tą laiką kalba plėtėsi, atsirado naujų žodžių, kai kurie pakeitė senuosius, kai kurie išnyko. Žodžių skaičius augo dėl gretimų genčių, tautų įtakos, pildėsi naujomis sąvokomis naujos patirtys ir atradimai. Vėliau, praėjus keliems tūkstantmečiams prireikė ne tik būtiniausius poreikius apibūdinančių žodžių, bet ir įvairias sporto šakas, mokslinius atradimus, menus. Nors kai kurie žodžiai išnyko, tačiau juos pakeitė kur kas didesnė dalis naujų. Lietuvių kalba yra laikoma ypač turtinga savo žodynu. Deja, bet suskaičiuoti ir pasakyti kiek žodžių lietuvių kalboje vargu bau ar pavyks. Sunku nustatyti, kiek ir kokie senoviniai žodžiai naudojami dabartinėje mūsų kalboje, kurie jau išnykę ar susilieję į vieną sąvoką. Visgi, žiūrėdami į žodynus galime pasakyti tik tiek, kad, pavyzdžiui, Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ) pateikia daugiau, kaip 11 milijonų lietuviškų žodžių. Šis skaičius apima žodžius nuo pirmųjų rašytinių šaltinių iki 21 amžiaus. Tai 20 tomų žodynas, kurio bendras puslapių skaičius siekia apie 22 tūkst.
Pirmasis medžiagą žodynui pradėjo rinkti kalbininkas Kazimieras Būga, dar 1902 m., o pirmasis Juozo Balčikonio vadovaujamas tomas išleistas 1941 m. Tai buvo A ir B raides apimantis žodynas. Maždaug po 6-erių metų pasirodė antrasis, dar po 9-erių trečiasis. Vėlesni tomai pasaulį išvysdavo kas 3-5 metus. Visgi, net ir 2002m. pasirodžius paskutiniam tomui žodyne nebuvo visų lietuvių tautoje naudojamų žodžių. Čia trūksta ne tik lietuvių kalbos, bet ir jos atmainų - dialektų, žargonų sąvokų, naujadarų, žodžių, kurie atsirado vėliau, nei sudarytas žodyno tomas.

Lietuvių kalbos tarmės

Lietuvių kalboje egzistuoja dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. Savo ruožtu jos skirstomos į smulkesnes patarmes, pagal geografinį išsidėstymą – rytų aukštaičių, vakarų aukštaičių-suvalkiečių, ir pietų aukštaičių-dzūkų, vakarų žemaičių, šiaurės vakarų žemaičių ir pietų žemaičių. Bendrinė lietuvių kalba, kuria dabar kalbame, yra paremta vakarų aukštaičių - suvalkiečių - tarme. Būtent suvalkiečiai yra išlaikę seniausią fonetikos ir morfologijos braižą. Savo ruožtu, visos patarmės skirstomos į dar smulkesnius vienetus, taip pat pagal geografines zonas – šnektas ir pašnektes. Tiesa, ne visi tarmių tyrinėtojai vieningai sutaria dėl tam tikrų tarmių, patarmių, šnektų ir pašnekčių zonų. Trumpai aptarkime kiekvieną iš tarmių ir patarmių.

AukstaiciaiAukštaitiškai kalbančiųjų skaičius viršija 2.5 milijonus žmonių. Aukštaičių tarmė skirstoma ir 3 atskiras patarmes pagal dvigarsių am, an, em, en ir balsių ą, ę tarimą. Aukštaičių tarmė yra kur kas archajiškesnė, nei žemaičių ir daug artimesnė senajai indoeuropiečių prokalbei. Bendrinės lietuvių kalbos pagrindu buvo pasirinkta Suvalkijos krašto šnekta, kuri labai artima jau išnykusiai Prūsijos lietuvių kalbai. Kaip ir minėjome, aukštaičių tarmės skirstomos į 3 patarmes:
Vakarų – kalba yra labai panaši į bendrinę, dvigarsiai am, an, em, en ir balsiai ą, ę nepakitę ( sutrenkęs ranką ). Jaučiamas ilgųjų nekirčiuotų balsių trumpinimas ir kirčio atitraukimas iš galūnės.
Pietų– dvigarsiai am, an, em, en išlaikyti, bet balsiai ą, ę susiaurinti ( sutrenkęs ranką ). Kai kuriems pietų aukštaičiams būdingas dzūkavimas – afrikatų č ir dž tarimas kaip c ir dz; t ir d, tv ir dv tarimas kaip c ir dz, cv ir dzv pieš i, y, ie (tiltas - ciltas, diena - dziena).
Rytų aukštaičiai dvigarsius am, an, em, en ir balsius ą, ę yra susiaurinę ( sutrinkįs runkų ).

Žemaičiai Teigiama, kad žemaitiškai šneka apie 0.5 milijono žmonių, gyvenančių vakarinėje Lietuvos dalyje. Žemaičius nuo aukštaičių, skiria *ọ̄ ir *ẹ̄ tarimas. Vietoj o irė _žemaičiai taria dvibalsius uo ir ie , o vietoj uo ir ie - net trejopus garsus, pagal kuriuos jie smulkiau skirstomi į tris grupės.
Šiaurinėje dalyje išgirsite ne duona ir pienas , bet douna ir pėinas . Tai yra jie dvigarsius uo ir ie keičia ou ir ei (ėi) . Dėl šios savybės šiaurės žemaičiai neretai dar vadinami dounininkais .
Pietinėje dalyje duona virsta dūna , o pienas pīnu (pynu ). Neretai pietų žemaičiai dar vadinamidunininkais .
Vakarų dalyje uo ir ie virsta o ir ė - dona ir pėns . Ko gero, jau nenustebsite, išgirdę pavadinimą donininkai .

Be to, vietoj aukštaitiško o ir ė , žemaičiai taria uo ir ie (brolis - bruolis, vėjas - vies) . Tiesa, pasitaiko ir šiokių tokių išimčių – dažniausiai tarptautiniai žodžiai, naujadarai, skoliniai lieka nepakitusių formų. Kai kuriuose žodžiuose uo ir ie lieka tik u arba i(kamuolys - kamulys , naujiena - naujina ) Dvibalsius ai ir ei žemaičiai linkę keisti ilgaisiais vienbalsiais ā ir ē , trumpuosius u ir i tarti kaip o ir ė , nors kai kurie žemaičiai juos taria kaip aukštaičiai, tik šiek tiek plačiau. Jei sakinyje bus dvigarsis ur, ul, il, ir, ui , tai tikras žemaitis pirmąjį dėmenį būtinai pratęs.Am, an, em, en virsta om, on, ėm, ėn (samtis - somtis, ranka - ronka, lenta - lėnta) . Įdomu tai, kad dalyje žemaitijos am ir an keičiasi į ūm, ūn,o, em ir en lieka nepakitę. Kai kurie žemaičiai nosinius garsus taip pat taria kitaip - ą ir ę virsta an ir en, o ir ė, ar u ir i . Žemaičiams būdinga galūnių redukcija (sutrumpėjimas) – jei trumpieji balsiai yra nekirčiuoti jie paprasčiausiai išnyksta. Dar vienas išskirtinis žemaičių tarmės bruožas – beveik visada atitraukiamas į žodžio pradžią kirtis.

10 įdomių faktų apie lietuvių kalbą

- Lietuvių kalba – viena iš archajiškiausių visame pasaulyje ir archajiškiausia indoeuropiečių kalbų grupėje.
- Lietuvių kalbai daugiau nei 5000 metų.
- Lietuvių kalba patenka į seniausių pasaulio kalbų penkioliktuką.
- Tai labiausiai vartojama Baltų kalba.
- Lietuvių abėcėlėje yra analogų pasaulyje neturinti raidė.
- Abėcėlėje naudojamos nosinės ir varnelės yra pasiskolintos iš lenkų ir čekų.
- 18-20 a., kuomet Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, lietuvių kalba išgyveno sunkmetį - caro valdžia vertė lietuviškus žodžius rašyti rusiškais rašmenimis. Tokia rašto sistema, kai lietuviški žodžiai užrašomi kirilica vadinosi graždanka.
- Spaudos draudimo laikotarpiu buvo slapta po pastatais įrengiamos spaustuvės ir ten slapta leidžiamos knygos ir kiti periodiniai leidiniai.
- Tik Lietuvoje veikė knygnešių judėjimas.
- Suvalkiečiai yra labiausiai išlaikę senąsias fonetines ir morfologines savybes.

Dar daugiau apie lietuvių kalbos kilmę ir jos unikalumą galite sužinoti peržiūrėję šią Mokslo Sriubos laidą:

Daugiau įdomių faktų galite sužinoti lankydami lietuvių kalbos kursus.